Sugihara, Zwartendijkas ir Wallenbergas - pilietinės drąsos pavyzdžiai, aktualūs šiuolaikiniam pasauliui

Spalio 23 d. Kaune, o 24 d. Vilniuje įvyko Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ ir Švedijos ambasados Lietuvoje surengtas tarptautinis seminaras, skirtas diplomatų, Pasaulio Tautų teisuolių, pilietinės drąsos pamokų aptarimui. Buvo kalbama apie Švedijos atstovą Raulį Wallenbergą, Nyderlandų atstovą – Janą Zwartendijką ir Japonijos atstovą – Čijunę Sugiharą. Seminarą finansavo Švedijos institutas.

Seminaro organizatoriai pasirinko unikalią formą – prelegentų pasisakymus lydėjo tradicinės žydų muzikos – klezmerių – garsai, atliekami Semmy Stahlhammer, smuikininko iš Švedijos. Čia jau slypėjo pirmasis seminaro netikėtumas – Švedijoje S. Stahlhammer bendravo su savo kolega, kuris buvo išgelbėtas Č. Sugiharos vizų dėka, pastarasis dalį savo gyvenimo paskyrė klezmerių muzikos rinkimui, ir pirmieji seminaro metu atlikti klezmerių kūriniai mus pasieke, S. Stahlhammer sakymu, dalinai ir Č. Sugiharos dėka.

Jau pačioje pradžioje išryškėjo vienas iš esminių seminarų sumanytojų tikslų – aptarti ne tik iškilius diplomatus, žydų gelbėtojus, bet ir atrasti naujų analizės ir atminties kampų, sąsajų, kurios iki šiol dar buvo nežinomos, arba interpretacijoms pasiūlyti naujas perspektyvas.

Švedijos ambasadorius Lietuvoje Lars Wahlund kalbėdamas iš savo profesinės patirties paliudijo, kad Sugiharai, Zwartendijkui, Wallenbergui reikėjo didelės drąsos ir moralinių pastangų veikti iš esmės pasyvioje ar priešiškoje aplinkoje, priimti daug savarankiškų, vadovybės nepatvirtintų sprendimų, o tai hierarchiškai organizuotoje diplomatinėje tarnyboje jau yra nusižengimas. Asmeninėje L. Wahlund karjeroje, pastebėjo jis, taip pat buvo atvejų, kai jis pats nesilaikė biurokratinių formalumų ir pirmiausiai atliepė prašančiųjų poreikius. Čia galima pridėti, kad L. Wahlund yra dirbęs ne tik įprastą diplomatinį darbą, bet ir vadovavo komisijai Makedonijoje, dirbusioje su dingusių ir/ ar pagrobtų žmonių reikalais.

Antrasis aspektas, paliestas Švedijos ambasadoriaus Lietuvoje – gelbėtojų žinomumo ir pripažinimo klausimas: dar mokantis gimnazijoje jo muzikos mokytoja buvo Valdemar Langlet žmona. Valdemar Langlet buvo vienas pirmųjų esperantininkų pasaulyje, organizavęs jų veiklą Švedijoje, vėliau Budapešte buvo pakviestas dėstyti švedų kalbą, čia jis taip pat dirbo ir Švedijos ambasadoje, ir Raudonajame Kryžiuje.

Prasidėjus Holokaustui ir matydamas Budapešto žydų persekiojimą Valdemar Langlet savo inciatyva pradėjo išdavinėti Švedijos Raudonojo Kryžiaus liudijimus skelbiančius, kad jų savininkai turi specialią apsaugą, laukdami Švedijos pilietybės gavimo. Šis jo sukurtas modelis vėliau buvo plačiai naudojamas ir R. Wallenbergo. Tačiau ambasadorius L. Wahlund priminė, kad V. Langlet veikla Švedijoje visai nebuvo ir nėra žinoma, jis, kaip ir dauguma Pasaulio tautų teisuolių, apie savo gelbėjimo veiklą Antrojo pasaulinio karo metu nekalbėjo. Tiesa, Pasaulio Tautų teisuolio titulą V. Langlet gavo 1965 metais, praėjus penkeriems metams po savo mirties, bet iš principo jo kaip žydų gelbėtojo atminties visiškai nėra nei Švedijoje, nei pasaulyje.

Švedijos profesorius, istorikas Bengt Jangferldt seminare pristatė vieną žymiausių Pasaulio Tautų teisuolių, Švedijos diplomatą Raulį Wallenbergą. Jo pavardė dažniausiai minima kalbant apie diplomatų indėlį gelbėjant žydus. Pranešime profesorius atskleidė galimus motyvus kodėl R. Wallenbergas buvo pasirinktas žydų gelbėjimo misijai Budapešte. Tam įtakos turėjo ir jo asmeninė biografija – anksti netekęs tėvo, jis buvo auginamas savo senelio, vienos ryškiausių Švedijos giminių atstovo, linkusio kartoti, kad Raulis savo gyvenime pasieks kažko ypatingo. Po mokslų gimnazijoje senelis jį išsiuntė studijuoti į JAV, kur Raulis įgijo architekto išsilavinimą, savanoriu tarnavo JAV kariuomenėje, grįžęs į Europą pradėjo savo verslą ir vystė prekybą su Vengrija. Tokios patirtys, B. Jangferld teigimu, ir lėmė tai, kad R. Wallenbergas buvo pasirinktas gelbėjimo misijai. Istorikas akcentavo, kad R. Wallenbergo žydų gelbėjimo veikla Budapešte buvo sistemingai ir stipriai palaikoma ir JAV, ir Švedijos vyriausybės, šiuo požiūriu jis buvo išskirtinis.

R. Wallenbergo diplomatinės misijos pabaiga taip pat buvo išskirtinė – dėl vienareikšmiai žydus ginančių veiksmų jis sugebėjo išvengti nacių susidorojimo, tačiau Budapešte pasirodžius Raudonajai armijai jis sąmoningai pasiliko norėdamas naujiems „šeimininkams“ perduoti savo patirtį ir patarimus. Tačiau netrukus R. Wallenbergas buvo areštuotas, išvežtas į Lubiankos kalėjimą ir jame mįslingomis aplinkybėmis mirė. Pagal ilgai slėptą, bet vėliau paviešintą medikų išvadą – tariamai nuo širdies smūgio. B. Jangferld pažymėjo, kad R. Wallenbergo biografija – išskirtinė ir bene geriausiai žinoma, tačiau tokia situacija kaip tik skatina atsispyrus nuo šio pavyzdžio, ieškoti kitų pavyzdžių, juos lyginti ir analizuoti.

Išskirtinis seminare buvo Arlette Liwer – Stuip pranešimas. Tai nebuvo akademinio įdirbio rezultatas, mat A. Liwer pasakojo savo šeimos istoriją – jos senelis Abraomas Liwer buvo išgelbėtas Sugiharos ir Zwartendijko dėka, išvykdamas iš TSRS per Vladivostoko uostą jis sugebėjo iš Sibiro tremties susigrąžinti savo žmoną ir dukrą ir sykiu išvykti į Japoniją, galiausiai apsigyventi JAV. Juodvi buvo vienos pirmųjų Lenkijos piliečių paleistų iš Sibiro tremties.

Tačiau savo pristatyme A. Liwer akcentavo ir dalinį disbalansą atmintyje – dažniausiai kitose istorijose kalbama apie Č. Sugiharą, o J. Zwartendijkas yra vos paminimas, arba visai pamirštamas. Tačiau akivaizdu, kad vienas be kito šie du diplomatai nebūtų galėję išgelbėti, kaip dažnai sakoma apie 6000 gyvybių, nes pirmasis išdavinėjo tranzitines Japonijos vizas, o vykstant tranzitu buvo būtina galutinio kelionės tikslo viza, dėl to J. Zwartendijko išduotos Kiuraso – galutinio keliones tikslo – vizos savotiškai „įdarbino“ ir pateisino tranzitines Japonijos vizas.

Hikari Bun – Heidelbergo universiteto doktorantė iš Japonijos pranešime kalbėjo apie japonų turistų, apsilankiusių Sugiharos namų muziejuje Kaune, vertinimus, susijusius su Č. Sugihara. Iš pristatytos medžiagos buvo matyti, kad Japonijos diplomatas vertintas itin pozityviai, kaip įkvepiantis pavyzdys, Japonijos įvaizdžio gerintojas, dalyje atsakymų lygintas su kitais žymiais japonais, šiandieniniais Japonijos sportininkais.

H. Bun pristatytuose atsakymuose nebuvo matyti konkrečios Č. Sugiharos veiklos ar vertinimų, pavyzdžiui, kad jis iki šiol yra vienintelis japonas, turintis Pasaulio Tautų teisuolio vardą, dėl kokių priežasčių jis ėmėsi vizų išdavimo ir t.t. Tačiau akcentuota, kad japonų lankytojams itin svarbu, kad Č. Sugihara gelbėjo pavojuje atsidūrusius žydus, sudėtingoje situacijoje vienas iš nedaugelio rodė humanizmo ir atjautos pavyzdį.

Savo surinktus duomenis H. Bun ne tik pristatė, bet ir bandė apibendrinti teoriškai, išskirdama kokių savybių reikia herojui, kas herojus daro savus, tautinius, o kas jiems suteikia tarptautiškumo plotmę, daro universalius ir plačiau žinomus.

Dr. Linas Venclauskas, Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, Vytauto Didžiojo universitetas